2018-12-10, pirmadienis, 22:12.     Šiandien Ariogaloje saulė teka 08:30, leidžiasi 15:50, dienos ilgumas 7:19.

Kūrybinė stovykla „Gyvoji etninė kultūra“

2016-07-12
Kūrybinė stovykla „Gyvoji etninė kultūra“

Ar kada nors esate per savaitę sukūrę dainą, skridę oro balionu, sumedžioję žvėrį, pasigaminę papuošalų ar muzikos instrumentų? Ir visą tą laiką gyvenę lauko sąlygomis ir virę košę ant laužo? Mes – taip!

 

Mes – tai beveik septyniasdešimt „giliukų“, o veiksmas vyko  kūrybinėje stovykloje „Gyvoji etninė kultūra“ Pašventupio etnografinėje sodyboje.

 

Lietingą birželio penktadienį, pirmąją stovyklos dieną, suvažiavome iš Kauno, Ariogalos, Betygalos, Milašaičių, Raseinių, pasistatėme palapines, susipažinome vieni su kitais ir sudėjome telefonus į kibirą, kad jie netrukdytų mėgautis stovykloje patiriamomis emocijomis. Norint išlikti iki stovyklos galo, buvo būtina aptarti taisykles, kurių reikėjo laikytis: paisyti ramybės laiko, klausyti vadovo, nevėluoti į susibūrimus, būtinai dėvėti galvos apdangalą ir maudytis Dubysoje bent kartą per dieną. Už prasižengimus teks plauti puodą!

 

Tądien susiskirstėme į šešias komandas, kur turėjome dar artimiau susipažinti, sužinoti, kokiais instrumentais muzikuoja grupės nariai, kokie jų pomėgiai ir pasiekimai. Jau patį pirmąjį vakarą kiekviena grupė turėjo parengti prisistatymą–savo kūrybos dainą. Kiekvieną dieną grupėse vis tobulinome savo prisistatymus, taip pat komandos iš dainynų ar dainų albumų turėjo išsirinkti po dvi lietuvių liaudies dainas, iškurių vieną atliktų autentiškai, o kitą atliktų savaip, moderniai, su savomis improvizacijomis. Visi „giliukai“ padėdavo ir pritardavo vieni kitiems, improvizuodavo kartu, tarpusavyje pasidalindavo naujomis idėjomis.

 

Stovyklos metu kai kurie muzikantai mėgdavo tiesiog paimprovizuoti kartu. Jokios tikslios melodijos, jokio tikslaus kūrinio, tik smagus laiko leidimas ir geriausios emocijos.

 

Stovyklai įsibėgėjus, pamirštame, kelinta savaitės diena ar kiek dabar valandų. Tik pramogauti nepamirštame. Per savaitę spėjome pajodinėti ant žemaituko, o mėtydami draugo kalvio sukonstruotas ietis – „sumedžioti“ nupieštą šerną. Padedami stiklo meistrės kiekvienas pasigaminome po tikrą stiklinį karoliuką, su keramikėmis darėme molinius švilpukus ir lipdėme kitokius molinukus, klausėme alpinisto pasakojimų ir kopėme su alpinizmo įranga į „kalną“, iš bambukų gaminome skudučius, skridome oro balionu. Šiais metais stovykloje buvo ypatingai daug veiklos ir įspūdžiai buvo nepakartojami!

 

Paskutinę stovyklos dieną ruošėmės Rasų šventei, pynėme vainikus ir puošėme jais sodybą. Laukų gėlėmis apipynėme vartus, gaminome šventinįviralą, nusimaudėme upėje ir, susiradę likusius švariausius drabužius, persirengėme, kad prieš šeimos narius ir draugus atrodytume ir apeigas atliktume švarūs ir gražūs.

 

Vakare, kai susirinko tėveliai ir draugai, pradėjome apeigas. Su dūdmaišio ir būgnų garsais pakilome į kalną palydėti saulės, nusipynėme vainikus, kad Rasų naktį paleistume juos Šventupio upelyje. Padainavome keletą sutartinių ir grįžome į sodybą, kur visi sustojome aplink aukurą ir, bedainuodami apeigines dainas, dalinomės duona ir gira. Po to sekėkoncertas: kiekviena komanda pristatė savo dainas, tobulintas visą savaitę. Didžiulio Rasų laužo liepsnos siekė beržų viršūnes, vyko vakaronė. Galėjome nemiegoti visą naktį! Liūdna, bet išaušus rytui teko keliauti namo. Tačiau su nekantrumu laukiame kitos vasaros!

 

Emilija Kandratavičiūtė, Ariogalos gimnazijos moksleivė

 

 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai